Gyvenimas pagal ŠiMC

Šiuolaikinės mokyklos centro gyvenimo būdo mėnraštis

 

Šeimos sportas

Ar galite įsivaizduoti savo gyvenimą be sporto? Juk jei nesportuojate, tai tikriausiai „sergate“ už mėgstamą komandą svarbių rungtyniu metu? O gal rimtai, profesionaliai užsiimate kokia nors sporto šaka?

Įtemptos reketės skambesys atsimušus kamuoliukui, platus mostas smūgiuojant nuo galinės linijos, staigus šuolis link tinklo, stengiantis nepraleisti klastingo padavimo... Tikriausiai jau atspėjote: šiandien sporto skyrelio herojė – šeštokė Austėja – tenisininkė. Skaitytojams pristatome pokalbį su ja apie treniruotes, traumas, nuovargį ir pergalės džiaugsmą. Ir žinoma – apie lauko tenisą.

Kodėl lauko tenisas?

Tai, galima sakyti, mūsų šeimos tradicija – tenisą žaidžia visi. Abu mano broliai – vyresnis ir jaunesnis – taip pat treniruojasi. Aš nuo 3 metų jau bėgiodavau teniso kortuose, gaudydavau kamuoliukus, pati nepastebėjau, kaip rankose atsidūrė raketė ir pradėjau treniruotis, žaisti. Dabar tenisas man – rimtas užsiėmimas: treniruotės, varžybos; smagu, kai pasiseka pasiekti gerą rezultatą, ir tada norisi dar daugiau.

Lauko tenisas – individualus žaidimas: gali pasikliauti tik savimi. Ar nesunku viską daryti vienai, kai nėra jokių komandos draugų, kurie padeda, pagelbsti?

Lauko tenisas žaidžiamas ir poromis, bet šiaip jau teisybė – tenisą žaidi vienas pats su priešininku. Turbūt nenorėčiau rimtai treniruotis kokį nors komandinį sportą: niekada negali būti tikras, kad visi komandos nariai tinkamai pasiruošę, nusiteikę, o apie save beveik visada tiksliai žinau, ar esu pasiruošusi arba ko dar trūksta. Aišku, kai pralaimi ar šiaip nesiseka žaisti, gali kaltinti vien save, bet ir pergale juk pasieki pats savo jėgomis, sėkme, o svarbiausia – vargais per treniruotes.

Kas apskritai sunkiausia?

Tiesą sakant, man sunkiausia ar nemaloniausia, kai per treniruotę tenka bėgti kelis ratus laikui. Šitai baisiai išsunkia, labai sunki užduotis. Na, dar traumos visiems sportininkams turbūt labai nemalonus dalykas. Kartą ir man buvo įvykusi rankos trauma, bet nieko – dabar jau viskas gerai.

O psichologinis stresas ir įtampa prieš varžybas?

Žinoma, įtampa visada būna, bet nepasakyčiau, kad labai varginanti. Bent jau manęs ji niekada neslegia. Be to aš visada stengiuosi atlikti „namų darbus“: pasikalbu apie savo būsimą priešininkę su tais, kurie jau yra žaidę, išsiaiškinu silpnas ir stiprias puses, tada iš anksto susiplanuoju savo žaidimą, nusprendžiu, kaip žaisiu.

Ar atsitinka, kad kartais planas „nesuveikia“ ir tenka improvizuoti?

Retai, bet būna. Prisimenu žaidimą su tokia mergaite, kai iš anksto žinojau, kad silpna jos kairė, o pasirodė viskas atvirkščiai – silpnesnė dešinė, tada teko staiga persiorientuoti, bet nieko, vis tiek laimėjau.

O tavo pačios stipriosios pusės?

Na, mano, kaip kad sako tenisininkai, stipri dešinė pusė. Neretai laimiu stipriai paduodama kamuoliuką – tai irgi mano stiprybė.

Ar tenisininkai turi savo slengą, specialius terminus smūgiams?

Na taip, yra pavadinimai smūgių, jie tokie įprasti, kad aš ir nepastebiu. Tiesiog taip lengviau susikalbėti: treneris sako, kad reikia, pavyzdžiui, papjauti, ir aš jau žinau, kaip laikyti raketę, kaip pamušti.

Ar daug treniruojiesi, ar dažnai vyksta varžybos?

Treniruojuosi penkias dienas per savaitę po dvi valandas, o varžybose dalyvauju tik tose, kuriose verta dalyvauti, kuriose žaidžia stiprūs varžovai – tik taip tobulėji ir išmoksti žaisti geriau. Pavyzdžiui, per praėjusius metus dalyvavau gal dešimtyje varžybų.

Koks tavo sportinis laimėjimas tau pačiai yra brangiausias, vertingiausias?

Vienu metu buvau Lietuvos teniso čempionė jaunesnio nei 12 metų amžiaus grupėje. Tai mano didžiausias laimėjimas ir man pačiai brangiausias.

Straipsnį ruošė:

Valentinas
Juozapas
Dominykas
Gedas

 


leidėjai/redakcija | rašykite mums | skelbimai