Gyvenimas pagal ŠiMC

Šiuolaikinės mokyklos centro gyvenimo būdo mėnraštis

 

„Monikos bandelė“ ir 6 sumuštiniai

Ar pamenate, kiek mūsų užeigėlėje didieji dienos pietūs kainavo praeitais mokslo metais? O mažoji porcija? Priminsime: 5 ir 4 litus. Nuo šių mokslo metų pradžios dienos pietų porcijų kainos – 8 ir 6 litai. Brangu? O gal nebrangu? Atsakome: žiūrint su kuo lygintume. Šiaip jau kainas siūlo ŠiMC užeigėlę įsteigusi firma „Pirita“, o Mokyklos taryba (kurią sudaro mokytojai, tėvai ir mokiniai) nusprendžia, ar siūlomos kainos priimtinos, ir pritria arba ne.

Visa tai – labai rimta ir įdomu, bet šįkart mūsų tema kita. Norėtume parodyti Jums užeigėlę ir visą mūsų mokyklą iš kitos prekystalio pusės. Taip į pasaulį kasdien žvelgia Kristina ir Marina. Su jomis kalbėjomės apie jų kasdienį darbą.  

Kiek laiko jau dirbate ŠiMC‘e?

Marina: Rodos, jau septinti metai.

Kristina: O man reikėtų gerai paskaičiuoti, nes dirbau čia dar „senais laikais“, t.y. iki tol, kol ŠiMC‘ą pradėjo maitinti „Pirita“... Na, iš viso jau bus berods 12 metų su trejų metų pertrauka. Oho, net pati nustebau.

Papasakokite savo įprastą dienotvarkę. Ateinate ryte, persirengiate ir...

Marina: Na, kiekviena turime savo darbų: Kristina iš pat ryto susirikiuoja kasą, aš iškart pradedu ruošti šaltus užkandžius, tada atveža bandeles, Kristina priima, mūsų trečioji, Patricija, jau kaip tik pradeda priešpiečius ruošti. Tada prasideda priešpiečių metas, viena po kitos pradinukų klasės praeina. Na, tada, tik spėjus nurimti priešpiečių šurmuliui, jau atveža pietus, o dar po kurio laiko prasideda įtempčiausia dienos dalis – pietų metas. Tenka suktis be atvangos iki maždaug 3 valandos, kai valgančiųjų srautai išsenka.

Kristina: Beje, kalbant apie pietų metą: vienu metu turime tokią vieną visiškai juodą atkarpą: tvarkaraštis toks, kad antrokai, trečiokai ir ketvirtokai iš esmės sueina pietauti vienu metu. Va, tuo metu ir užeigėlė, ir mes pačios, kaip sakoma, pasiekiame ribą...

Kiekvienas, matęs pradinukų pietus, stebisi, kaip Jūs sugebate reaguoti į jų pageidavimus, pasirinkimus...

Marina: Na, lyg ir viskas paprasta: visada galima rinktis iš dviejų variantų, jie kelias rankytes, o aš bandau skaičiuoti. Skaičiuoti išties nelengva, nes pradinukai per minutę spėja apsigalvoti kelis kartus.

Maistas čia negaminamas, jis atvežamas – gal ne visi įsivaizduoja tą įrangą, padedančią išlaikyti maistą šiltą...

Kristina: Maistas atvežamas termosuose, o vėliau perkeliamas į vadinamuosius marmitus. Tai tokie įrengimai, kur palaikoma temperatūra, maistas neatšąla. Termosuose ir marmituose šiltus patiekalus galima išlaikyti net iki 6  ar 8 valandų, bet, aišku, mes indus nuolat turime atidarinėti, nes nuolat kas nors ateina valgyti. Pietų srautų metu apskritai nebeišeina uždaryti, sukamės kaip užsuktos...

Kas jūsų darbe sudėtingiausia, sunkiausia?

Marina: Triukšmas.
Kristina: Taip, triukšmas.
Marina: Jis labiausiai vargina. Visa kita – grūstis per pietus, srautai valgančiųjų piko valandomis – nelengva, bet tai yra mūsų darbas. Kaip ir mokiniai (nors tokių – tik keletas visoje mokykloje), kurie nejuokais erzina, pavyzdžiui, aštuntokai Klaudijus ir Karolis. Tokius klientus stengiesi tiesiog „išgyventi“.

O maloniausi momentai?

Kristina: Na, turbūt laikas, kai atslūgsta pietų srautai. Tada – po trečios valandos – paprastai geriame vakarinę kavą. Čia mūsų toks ritualas. Tai ir yra smagiausias momentas, kai sunkiausia dalis jau praėjusi ir galima atsipūsti. Smagu, kai vaikai ateina ir pasakoja įvairias istorijas,tai pakelia nuotaiką.
Marina: O šiaip mes juk net pietų normaliai pavalgyti neturime laiko prisėsti, greitai praryjame ką, nes kas nors jau laukia prie prekystalio. Tarpusavy juokaujame, kad dabar trūksta tik išmokti stovint miegoti.

Ar esama kokių nors neformalių, su konkrečiais žmonėmis susijusių patiekalų pavadinimų arba patiekalų, kurie yra labai mėgstami mokinių ar mokytojų?

Kristina: Plačiausiai  žinoma turbūt „Gedo kava“ – šaltu nevirintu pienu užpilta kava. Kitas ne mažiau garsus pavadinimas yra „Monikos bandelė“ – bandelė su vyšnių džemu. Daugiau tokių „prilipusių“ pavadinimų lyg ir nėra.
Marina: Kalbant apie mėgstamus patiekalus, yra keletas įdomybių. Štai, pavyzdžiui, yra vienas naujokas, kuris kasdien ateina suvalgyti savo 6 sumuštinių...

...6 sumuštinių?

Marina: Taip, visada užsisako šešis sumuštinius, visada tik juos. Ateina ryte, nusiperka 6 sumuštinius ir visada su pasimėgavimu suvalgo. A, tiesa, retkarčiais vietoj sumuštinių ima trigubą krabų lazdelių porciją. Matyt, ilgainiui sumuštiniai vis dėlto nusibosta, bet neilgam, nes kitą dieną – vėl 6 sumuštiniai.

O ką jūs pačios labiausiai mėgstate valgyti?

Marina: Neturiu vieno mėgstamiausio, bet labiausiai mėgstu patiekalus iš mėsos: karbonadą, kokį nors troškinį arba tą pačią mūsų užeigėlės „Klumpę“. Labai mėgstu karį - prieskonį.
Kristina: Aš – labai panašiai: irgi negaliu pasakyti kokio nors vieno ir taip pat mėgstu mėsiškus patiekalus. 

O apskritai užtenka jėgų ką nors gaminti, grįžus namo? Kai visą dieną sukiesi virtuvėje, grįžus namo gal rankos nebekyla pjaustyti, minkyti, kepti, virti?

Marina: Gal ir nebesinori, o ką daryti? Toks maisto gamyboje dirbančiųjų likimas...

Nepatikėsiu, kad neturite kokio nors firminio namuose gaminamo patiekalo receptėlio. Tokių patiekalų turi kiekvienas – daug kartų išbandytas, patikimas, visada gerai išeinantis patiekaliukas. Ką, pavyzdžiui, gaminsite vakarui, jei žinote, kad turėsite svečių, iki kurių atėjimo liko dar pora valandų?

Marina: Na, mano ir visos šeimos mėgstamas patiekalas – ant butelio orkaitėje kepta višta. Į butelį pripilama vandens, užsodinama višta ir kepama orkaitėje. Vėliau reikia aptepti majonezu, sūriu, kad skaniai apskrustų. Kitas įprastas valgis – paprasčiausias karbonadas su šampinjonais, česnakais ant viršaus. 

Kristina: O aš firminio tikrai neturiu. Jei žinau, kad ateis svečiai, geriau pripirksiu skanėstų iš parduotuvės ir būsiu garantuota, kad bus skanu.

 

Straipsnį rengė:

Vilius
Karolis
Gedas


leidėjai/redakcija | rašykite mums | skelbimai