Gyvenimas pagal ŠiMC

Šiuolaikinės mokyklos centro gyvenimo būdo mėnraštis

 

Kas renkasi mokyti?

Trys jauni žmonės – Rolandas Būbelis, Edita Galkontaitė ir Indrė Giedraitytė – į šį klausimą sau jau atsakė – jie pasirinko mokyti. Nuo šių mokslo metų pas mus, Šiuolaikinės mokyklos centre, visi trys pradėjo dirbti mokytojais. Edita auklėja ir moko šiemetinius pirmokus pasaulio pažinimo bei dėsto etiką penktokams, Rolandas ŠiMC‘e vienuoliktokams ir dvyliktokams dėsto informatiką, Indrė – geografiją šeštokams, aštuntokams, devintokams ir dešimtokams, o vienuoliktokams aiškina verslo ir vadybos dėsnius.
Planuojame pristatyti jums visus tris jaunuosius mokytojus;  šiame – pirmajame - žurnalo numeryje pristatome pokalbį su Indre. Bet prieš tai – labai trumpai apie programą „Renkuosi mokyti“.

Programa prasidėjo vasario mėnesį

2008 metų vasario mėnesį prasidėjusi programa „Renkuosi mokyti“ atrinko
20 iniciatyvių jaunų žmonių, norinčių dirbti mokytojais. Po intensyvių specialistų mokymų, kurie tęsėsi visą pavasarį ir vasarą, jaunuosius pedagogus įdarbino įvairių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklos.

Ši programa, inicijuota SEB banko gausybės partnerių, siekia padrąsinti jaunus, neseniai studijas (nebūtinai susijusias su pedagogika) baigusius  jaunuolius išbandyti mokytojo darbą, skatinti permainas mokyklose ir keisti visuomenės požiūrį į mokytojo profesiją. Programa jau sėkmingai vykdoma JAV, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, Latvijoje ir Estijoje.

Po sudėtingos atrankos, kurios metu buvo tikrinamas intelekto koeficientas bei atliekamas asmenybės testas, tikrinantis, ar pretendentai neturi polinkio į smurtą ir tinka dirbti su vaikais, jaunuolių laukė intensyvūs mokymai: edukologijos pagrindai, konfliktinių situacijų valdymas ir pan. Pasibaigus mokymams „šviežiai iškepti“ mokytojai galėjo pasirinkti miestą, kuriame norėtų dirbti. Mokykloje, kurioje dirba, kiekvienas, pasirinkęs mokyti, turi vadinamąjį mentorių – patyrusį mokytoją, kuris gali padėti ir patarti. Toks jaunimo globėjas ir patarėjas ŠiMC‘e yra Simas Trasauskas.

Kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresnį

Su Indre kalbėjosi Gedas

Kodėl norėjai būti mokytoja, dirbti mokykloje?

Na, jau buvau dirbusi su vaikais, pradėjau pirmą kursą baigusi ir taip iki ketvirto. O šis projektas buvo tarsi mano galimybė...

...kokia galimybė?

...na, geriausi aukštųjų mokyklų absolventai (taip iš tiesų ir buvo) susirinko šiame projekte...

...tuo aš neabejoju, bet man įdomu, kodėl tu norėjai būti mokytoja? Turiu omeny, kad kiekvienas normalus mokinys galvoja, jog mokytojo darbas yra tragedija: disciplinuoti žmones, tramdyti tuos, kurie neklauso, aiškinti tiems, kurie negirdi...

Būdama mokinė, mokyklą mačiau kitaip: man mokytojai buvo artimiausi draugai, dar ir šiandien, grįžusi į savo gimtąjį Alytų, susitinku su savo mokytojomis, skolinu joms knygas, jos skolina man knygas, mes kalbamės, gaunu vertingų patarimų...

Tai tavo mokytojo modelis – „mokinių draugė“?

Ne. Noriu būti ta, kuri padeda mokiniams kitaip pasižiūrėti į mokyklą ir visą ugdymosi procesą nei įprasta. Man rodos, kartais juos šokiruoju, bet galvoju, kad tai – į gera.

O su populiariu požiūriu, kad mokytojais tampa tie, kurie nieko daugiau nesugeba, turbūt irgi nesutiktum?

Tokią nuostatą akivaizdžiai paneigia būtent mūsų „renkuosi mokyti“ projektas. Esu iš visų jauniausia, tad kartais jaučiuosi kaip kokia mažoji sesutė. Daugelis dalyvių yra labai sėkmingi, gyvenime daug pasiekę žmonės, firmų direktoriai, finansininkai, sukūrę savo investavimo formules, žodžiu, žmonės, į kuriuos aš pati galiu tik lygiuotis, galiu matyti, ko turėčiau siekti. Ir jie pasirinko mokyti, jiems tai neatrodo neverta dėmesio.

Iš tavo žodžių susidarau įspūdį, kad kalbi apie žmones, kuriems nebereikia rūpintis pragyvenimu, o laisvą laiką jie tarsi kokie džordžai sorošai leidžia dalindamiesi įgytu kapitalu. Ar jie – jūs – apskritai ne per jauni, kad atitiktumėte tokį įvaizdį?

Manau, amžius čia – ne svarbiausia, kiekvienas skirtingu metu pajunta, kad atėjo laikas atiduoti tam tikrą duoklę visuomenei.

Grįžkime prie tavęs: praėjo pusė mokslo metų. Vis dar tebenori tęsti šį – dabar jau labai realų, kasdienybe tapusį – projektą ar patyliukais galvoji, kad baigsis mokslo metai, ir jau užteks?

Tiesą pasakius, kyla pačių įvairiausių minčių. Visų pirma, kuo toliau, tuo labiau norisi gilintis į tai, apie ką rašiau savo diplominį darbą ir ką buvau pradėjusi praktiškai daryti – turiu omeny neformalųjį ugdymą. Mano tiesioginė specialybė yra rekreacija ir turizmas, o mano, galima sakyti, „arkliukas“ yra vaikų poilsis ir neformalusis ugdymas. Manau, kad būtent neformalusis ugdymas ateityje įgis kur kas didesnį vaidmenį.

O jei grįžtume prie praėjusio pusmečio konkretybių ir nuotaikų? Viskas puiku? Jokių akmenėlių batuose, bjauriai trinančių padus?

Iš esmės viskas gerai. Kita vertus, vadovaujuosi posakiu „kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresnį“...

... tai vis dėlto kažkas kėsinosi?

... na, visų pirma turėjau peržengti save, atsistoti prieš auditoriją – tai visada man buvo peilis. Dabar šia prasme jaučiuosi kur kas komfortabiliau nei iš pradžių. Kita vertus, vis dėlto nesitikėjau tokių vietoj nenustygstančių mokinių, kažkaip įsivaizdavau juos, prisimindama save mokykloje. Galvojau, kad jei ir darys ką nors, nesusijusio su nagrinėjama tema, tai darys tai paslapčia, tyliai, slėpdamiesi nuo mokytojo, stengdamiesi netrukdyti kitiems. Iš tiesų yra visai ne taip. Taigi teko ieškoti būdų, kaip spręsti tokias situacijas, kaip pasukti viską norima linkme, t.y.  pamokos temos link. Žodžiu, sunkiausia yra išlaikyti jų dėmesį. Pasitaiko ir labai mielų akimirkų, paprastų ir mielų: prieina koks mokinukas ir vaišina saldainiais. Smagu.

O ką galvoji apie švietimo sistemą ir mokyklą kaip instituciją, tam tikrą labai specifinę struktūrą?

Na, problemų ir silpnybių, manau, turi kiekviena sistema ir kiekviena struktūra, bet Lietuvos švietimas yra toks, koks yra. Didžiausia bėda, mano manymu, yra ta, kad dėmesys koncentruojamas į tai, kas jau nėra taip aktualu: į žinias, faktus, sausus duomenis. Nuolat internete sėdinčiai kartai tai, švelniai tariant, moraliai pasenęs metodas. Galbūt mokykloje mokiniai turėtų mokytis tam tikrų žmogiškųjų vertybių, mokytis dirbti kartu su kitais.

Niekad nesupratau, kaip per geografijos pamoką galima rimtu veidu mokyti ir mokytis valstybės plotus...

Sutinku. Beje, kiekviename mobiliajame telefone, turinčiame prieigą prie interneto, ši informacija pasiekiama trim mygtuko paspaudimais.

Jei visa tai (ar bent jau didžiąją dalį) pripažįstame netekus aktualumo, kas lieka?

Neformaliojo ugdymo centras.

Ką ten žmonės veiktų?

Viską. Įsivaizduoju jaunimo klubą su diskusijomis, filmų peržiūromis, aktualių temų aptarimais, kai mokomasi tarsi nejučia, kalbantis vienam su kitu. Beje, tokių klubų Lietuvoje jau yra, Vilniuje žinau net ne vieną.

Štai pagaliau ir išsiaiškinome tavo idealų modelį. Vadinasi, tu visai ne mokytoja mokykloje norėtum būti, o štai tokio jaunimo klubo kokia nors „konsultantė“?

Na, aš juk nuo to pradėjau ir galiausiai – tikiuosi ir labai norėčiau – gal prie to ir prieisiu. Labai norėčiau užsiimti neformaliuoju ugdymu. Rašydama diplominį darbą aptikau autoritetingų mokslinių tyrimų, kur sakoma, kad vos ne 70% viso to, ką išmokstame, ypač kalbant apie įgūdžius, vertybes, gebėjimus, išmokstame neformaliai lavindamiesi.

Žinau, kad projektas „Renkuosi mokyti“ nesibaigė: visi dirbate mokyklose, bet kartu katą per mėnesį esate toliau mokomi, treniruojami. Ar tie mokymai naudingi?

Taip, išties naudingi. Jau vien tuo, kad visi susitinkame ir galime pasidalinti patirtimi. Tai labai svarbu ir stipriai padeda. Kita vertus, dauguma mokymų yra orientuoti į tam tikrą savo veiklos vadybą – tai taip pat labai vertinga: išmokau susiplanuoti pamoką, efektyviau išnaudoti visą pamokos laiką ir pan. Mokymai apie darbo su mokiniais metodus irgi padeda, pasiūlo gerų idėjų. Pagaliau tie susitikimai – tam tikra terapija, padedanti atsikratyti susikaupusios per mėnesį  įtampos, nuovargio, netikrumo. Mes ten patys vėl savo noru tampame mokiniais, atliekančiais užduotis, išbandome tuos metodus savo kaliu. Manau – ir tai svarbu – nenutolti nuo mokinio vaidmens, įsivaizduoti, kaip jaučiasi mokinys.

Gerai, dabar jau paklausiu iš esmės. Ką tik pati kalbėjai apie tai, kad švietimas, mokykla – tokie, kaip jie šiandien funkcionuoja, – yra iš esmės atgyvenę dalykai, kad, nepaisant retorikos, vadinamųjų metodų, visokios vadybos ir t.t., mokykla iš esmės ir yra ne kas kita,  kaip žinių perpumpavimo institucija, o dabar kalbi apie tai, kokie naudingi kasdieniame mokytojo darbe gudrūs metodai, pamokos planavimas ir laiko vadyba. Pagalvokim: žmogus 12 metų mokosi, tarkim, lietuvių kalbos po 5 ar 6 valandas per savaitę, prabėga protu sunkiai suvokiama didžiulė gyvenimo dalis, jei suklijuotume tas valandas, o abiturientai vis vien rašo su klaidomis. Kalbu čia ne apie lietuvių kalbos dėstymą ar mokytojus, kalbu apie – jei taip galima pavadinti – mastelius ir švietimo modelį: 12 metų po 5 – 6 valandas per savaitę. O tu sakai, kad prasminga mokytis 45 minučių laiko vadybos, efektyviai jas panaudoti. O kaip dėl tų 12 metų „efektyvaus panaudojimo“?..

Na taip, gal neišmoks mokinys tos lietuvių kalbos tobulai, gal neišmoks geografijos, bet, kaip užsiminiau anksčiau, galbūt mokykla gali turėti ir kitų funkcijų: gal mokiniams mokykla įdiegs tam tikras vertybines nuostatas, kad, pavyzdžiui, negaliu kenkti savo artimui, nes tai apsisuks ir grįš man pačiai... Tai turėtų būti pagrindiniai dalykai, ir aš vis tiek manau, kad kuo toliau, tuo labiau bus į tai orientuojamasi.

Aš ir vėl prisimenu save mokykloje ir savo draugus: labai domėjomės literatūra, skaitydavome be perstojo ir stengėmės suprasti, analizuoti, diskutuodavome apie tai: per pamokas taip, kaip būdavo privalu, o po pamokų – savaip, taip, kaip įdomu mums. Man rodos, toks maištas, tokia „pogrindinė veikla“, kuri turi tikslą, kultūrinį pagrindą, yra labai reikalinga ir prasminga. Sakyčiau, kad ne bėgimas iš pamokų, o vaikščiojimas į pamokas, ne nesimokymas, o mokymasis gali būti kai kurių mokinių maišto forma. Maištauji prieš tą įvaizdį, kurį apie tave visi yra susidarę, jį sugriauni. Neabejoju, kad tie mokiniai, apie kuriuos šiandien galbūt galvojame kaip apie pasyvius ir nieko nesiekiančius, baigę mokyklą taps labai sėkmingi ir dirbs įdomius darbus.

Dėkoju už pokalbį.

Straipsnį ruošė:

Augustas
Augustinas

 



leidėjai/redakcija | rašykite mums | skelbimai